Švč.P.Marija Maloningoji Motina iš Kauno šv. Jurgio Kankinio bažnyčios

Bernardinų konvento subgvardijonas Aleksas Maceina 1670 m. rugpjūčio 25 dieną apie tuo metu garsiausią Kaune Marijos atvaizdą rašė šitaip: „Aš pats, nevertas Dievo Motinos tarnas, su visais savo sielvartais ir kentėjimais, su rūpesčiais, tiek dvasiniais, tiek kūniškais, ir visokiausiais savo poreikiais, ypatingai esu patyręs gailestingumą ir malonę, (…), aukodamasis Skaisčiausiajai ir Ištikimiausiajai Mergelei Marijai šiame paveiksle.“

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Dievo Motinos paveikslas, sovietinei valdžiai 1950 m. uždarius šventovę, ilgam išnyko iš visų akiračio, ir tik 2001 m. pagaliau vėl sugrįžo į altorių – šįsyk į Arkikatedros bazilikos. Švč. Mergelės Marijos paveikslo istorija atkurta iš rankraštinių šaltinių. Jis minimas Bernardinų konvento archyve (pirmą kartą – 1669 m.), o nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios vizitacijų.

Paveikslas buvo nuveštas į Raudonę, baiminantis, kad maskvos kariuomenė jo nesunaikintų. „Tikra ir nuoširdi šviesių asmenybių reliacija apie Švenčiausiosios Mergelės stebuklingąjį atvaizdą, kuris yra mūsų bažnyčioje“. Pradžioje jis vaizdžiai perteikia ankstesnį, 1655 m. įvykį: „Kai Maskva atakavo, tas paveikslas buvo išvežtas iš Kauno į Raudonę, į dvarą Šviesiausiojo Jo Malonybės pono Jeronimo Krišpino Kiršenšteino, šiuo metu LDK iždininko. Toje koplyčioje pamaldų metu, būtent tą valandą, kurią maskolius Vilnių užgrobė, aiškiai matė paveikslą verkiantį pats Jo Malonybė, ir pati Jos Malonybė, ir Jų Malonybių sūnus, ir kiti. Pats Jo Malonybė tai žodžiu sąžiningai paliudijo, būvant daugybei garbingų asmenų, ir prie manęs, neverto kunigo, kai buvau pas jį Raudonėje. Viešpaties metais 1670 rugpjūčio 25 dieną.“

Švč.P.Marija Malonongoji Motina, Melski už mus!

Žemaičių Kalvarijos Krikščioniškų šeimų Karalienė.

Kompoziciją sudaro į dešinę pusė pasukta iki pusės pavaizduota Švč. Mergelė Marija, abejomis rankomis laikanti Kūdikėlį Jėzų, kuris prigludęs prie pat jos veido. Raudono aksomo fone išdėstyta dvylika žvaigždučių. Abi figūras dengia paauksuoto sidabro aptaisai, išskyrus jų veidus, rankų plaštakas ir basą Kūdikėlio kojelę. Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio galvas vainikuoja paauksinto sidabro karūnos; pirmosios viršūnėje – Švč. M. Marijos monograma, antrosios – kryželis. Dar viena paauksuoto sidabro karūna yra virš paveikslo rėmų, ją iš abiejų pusių laiko angeliukai.

Švč. Mergelė Marija žvelgia į Kūdikį, kuris atsisukęs į žiūrovą. Ir Dievo Motinos, ir Kūdikėlio veidas nutapyti pagal perspektyvos ir anatomijos taisykles, švelniai modeliuoti šviesa ir šešėliais; abu patamsėję nuo senumo. Dievo Motina pavaizduota tartum besišypsanti, kartu šypsenoje galima įžvelgti vos jaučiamą skausmo išraišką.

Profesionalaus meistro aptaisuose, sudurstytuose iš atskirų dalių, galima įžvelgti smulkią, tačiau struktūrišką Švč. M. Marijos apsiausto klosčių ir suknelės modeliuotę. Aptaisas papuoštas kruopščiai iškalstytais atpažįstamų tulpių, lelijų, roželių ir kitų augalų motyvais, ant dešiniojo Mergelės peties iškalstyta aštuonkampė žveigždė. Pagal kalstymo būdą aptaisai priskirtini vadinamojo naujojo tipo, barokiniam, pavyzdžiui ir datuotini XVII a. antrąja ar XVIII a. pirmąja puse.

1977 m. tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus iniciatyva paveikslas buvo restauruotas. Nuėmus aptaisus, paaiškėjo, kad Švč. M. Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus piešinio siluetas nežymiai skiriasi nuo bendros metalinių aptaisų struktūros. Dievo Motina pavaizduota vilkinti tamsiai rudą melsvo atspalvio ir gelsvais spalvų tonais modeliuotą apsiaustą su gobtuvu, dengiančiu galvą. Jos suknelė pilkų tonų. Apsiausto apvadai balti, rankogaliai papuošti baltais nėriniais, ant dešiniojo Dievo Motinos peties – aštuoniakampė žvaigždė su ilgais galais ir stilizuotu balkšvų lelijų motyvu. Panašiu apsiaustu Mergelė buvo vaizduojama bizantinio ikonografinio tipo paveiksluose. Tuo tarpu Kūdikėlis Jėzus vilki ne bizantiškus, bet europietiškus drabužius – žalsvai pilkų tonų marškinėlius ir raudoną apsiaustą.

Pagal ikonografinę schemą paveikslas priskirtinas Glykophysoula ikonografinio tipo atvaizdams. Šio tipo atvaizdų kultą yra platinę ne tik dominikonai, bet ir pranciškonai, bazilijonai, karmelitai, kitos vienuolijos. Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis paveikslas priklauso negausiai grupei atvaizdų, kuriuose Dievo Motina vaizduojama laikanti Kūdikį ant kairės rankos, jos figūrai esant pasuktai į dešinę pusę. Paveikslas yra savotiškas tarpinis variantas tarp bizantinio ir vakarietiškojo ikonografinio tipo atvaizdų, jame matyti renesanso ir baroko tapybos bruožų.

2003–2006 m. paveikslas buvo nuodugniai ištirtas ir kruopščiai restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre.

2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis. Pasirengimo vainikavimui laikotarpiu vyskupijoje buvo surengtas mariologinis kongresas.

Švč.Panelės Nekaltas Prasidėjimas

Kiek daug Dievo Motinos švenčių tikriausiai yra pastebėjęs ne vienas. Jos dažniausiai patvirtintos Popiežiaus ir yra švenčiamos visuotinėje Baknyčioje. Tarp šių švenčių šviečia pagrindinės: Jos Nekaltas Prasidėjimas, Jos Gimimas, Jos į dangų Paėmimas. Yra ir daugybė kitų, mažesbių Marijos švenčių, dažniausiai pavadintų Marijos titulais. Pvz.: Ligonių Sveikata, Nuliūdusiųjų Paguoda,Gailestingumo Motina ir t.t.
Šiandien minima šventė yra pati didžiausia Dievo Motinos šventė advento metu. Ji muums parodo, kad Marija nėra šeip kažkokia moteris, kaip visos. Ne. Ji buvo pati skaisčiausia visomis prasmėmis. Gimtos nuodėmės nepaliesta, ji, pagimdė Amžnąją Šviesą. Nėra nei vieno šventojo, kuris taip arti stovėtų šalia Dievo kaip Marija. Ji yra VISŲ Dievo malonių tarpininkė.
Pasirodžiusi Lurde Skaisčiausioji Karalienė pasakė savo Vardą. " Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Šią šventę patvirtinęs Popiežius Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 dieną paskelbė, kad Mergelė Marija nuo pat jos pradėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo pirmapradės kaltės, Bažnyčios istorijoje turi giliausias šaknis. Ši šventė yra privaloma visuotinėje Bažnyčioje. Ši Dievo Motinos šventė yra dogma.
Šlovinkit angelai ir visa žeme Tą, kuri Nekalta gimė ir nekaltą pagimdė mums Išganymą.
Šlovingoji nepalytėtoji Mergele Marija, melski už mus!

Karmelitų Dievo Motina

Karmelitų Dievo Motinos atvaizdas (XVII a. pab.–XVIII a. pr.)Kūrinys priklauso Marijos Snieginės, bene paties garsiausio Romos Švč. Mergelės atvaizdo, sekinių grupei.
Visą paveikslą dengia auksuotas ir sidabruotas metalo aptaisas, iškalstytas rokailiais ir gėlių žiedais (XVIII a. vid.). Pro aptaiso iškarpas matome tik Motinos ir Sūnaus veidus bei rankas, taip pat Kūdikio pėdas. Įdomu, kad škaplieriaus sakramentalija prie paveikslo pritvirtinta atskirai, nes paauksuotos kvadratinės plokštelės su Kristaus ir Marijos monogramomis kabo jo paviršiuje. Tai liudija Škaplieriaus brolijos siekį labiausiai gerbiamuose Marijos atvaizduose išryškinti ir karmelitiškąjį pamaldumą.
Žmonės eina į Karmelitų bažnyčią ir prašo Mergelės Motinos užtarimo, nes žino, jog šis atvaizdas stebuklingas.
Asmeniškai aš esu patyręs prie šio paveikslo daugybę malonių.Siūlau visiems, kas nori Motinos pagalbą pajusti per stebuklingus jos atvaizdus, užeiti bent 5 min. į bažnyčią, ir nueiti į koplyčią, uždegti žvakutę, ir paprašyti Karmelio kalno Karalienės užtarimo. Koplyčia yra dešinėje pusėje.
Švč.Panele Marija, Karmelitų Karaliene, melski už mus !

Sopulingoji Dievo Motina Kauno Arkikatedroje

Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas (XVI a. pab. – XVII a. pr.) visais laikais buvo labiausiai gerbiamas šios šventovės Švč. Marijos atvaizdas. Matyt, kūrinio autoriui buvo pažįstamos Mikelandželo Rondanini Pietos piešinio graviūros. Ekspresijos kupino paveikslo prasminis ir kompozicinis centras – Švč. Mergelė Marija, prilaikanti bejėgį, smunkantį Kristaus kūną. Už Dievo Motinos figūros atsiveria gili erdvė – nakties peizažas su pastatais ir kalvomis kaip lakoniška nuoroda į vyksmo vietą ir laiką. Čia visos meninės raiškos priemonės panaudotos Dievo Motinos kančiai ir Kristaus aukai sudvasinti. Paveikslo figūras dengiantys auksuotos sidabro skardos aptaisai saugo paveikslo šventumą. Aplink paveikslą galima apeiti. Todėl žmonės, vargų spaudžiami, ar norėdami patirti kokią stebuklingos Dievo Motinos užtarimu gautą malonę, eina apie šį stebuklingą paveikslą keliais. Ėjimas keliais - tai labai sena tradicija katalikų pasaulyje. Ji rodo, kad žmogus eina apie kulto objektą
nusižeminęs, atlikdamas maldingas praktikas. Apie šį paveikslą karo metais eidavo tremtinių artimieji, ir žmonės patiriantys įvairiausius vargus. Paveikslo stebuklingumą rodo apie jį sukabinta daugybė votų.
Sopulingoji Dievo Motina,Garsi Kauno Arkikatedroje, melski už mus!

Pažaislio Švč.Panelė

Pažaislio vienuolynas, nuo senų laikų garsėjo stebuklinguoju Gražiosios Meilės Motinos paveikslu, dar vadinamu Kamalduliu Dievo Motina. Jį bažnyčios fundatoriui Kristupui Zigmantui Pacui padovanojo Aleksandras VII 1661 metais.Pagal pirminį sumanymą jis buvo pakabintas vienuokių choro altoriuje, o dabar kabo didžiąjame altoriuje. Tai nežinomo flamandų dailininko XVII a. I pusėje nutapytame ovalios formos paveiksle Marija vaizduojama sėdinti ir ant kelių laikanti Kūdikį. Veidai itin švelnių bruožų, ir gana žaismingi. Marijos ir Kūdikėlio skulptūros apjuostos spalvingu vešlių gėlių vainiku. Tad kūrinio ikonografija sujungia kelis Švč.Panelės vaizdavimo tipus - modifikuotą bizantiškąją Meilingąją Motiną ir Mariją gėlių vainike.Kamalduliai šį paveikslą itin gerbė, ir tikinčiųjų jis buvo labai pamėgtas. Ne tik kamalduliai, bet ir vėliau čia gyvenę stačiatikių vienuoliai liepos 2 d. stebuklingąjį paveikslą nešdavo iškilmingoje procesijoje aplink bažnyčią ir vienuolyną. Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamiesi iš Pažaislio, jie išsigabeno paveikslą į Rusiją. Tik 1928 m. atgautoji Kamaldulių Dievo Motina grįžo į Pažaislį seserų kazimieriečių globon. 1950 metais, vienuolynui einant iš rankų į rankas, paveikslas buvo perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką. 2000aisiais, lydimas gausios maldininkų procesijos, jis iškilmingai grąžintas į Pažaisį. Prie paveikslo žmonės važiuoja iš viso KAuno ir apylinkių, be to, jis žinomas ir stačiatikių tarpe. Yra tikima, kad paveikslas gydo įvairiausias priklausomybes, be to, nuo jo eina ypatinga ramybė.
Pažaislio Karaliene, melski už mus!

Aušros Vartų Švč.Panelė

Tarp labiausiai garsių Lietuvoje stebuklingųjų Dievo Gimdytojos paveikslų svarbią vietą užima stebuklingasis Aušros Vartų Švenčiausios Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas. Aušros Vartų Mergelė laikoma Lietuvos globėja, yra santarvės ir Lietuvos atgimimo bei vilties simbolis; ji buvo gausiai lankoma ir okupacijos metais. Paveikslas ypatingas tuo, kad pritraukia skirtingų konfesijų tikinčiuosius: jis gerbtas ir laikytas stebuklingu ne tik katalikų, bet ir ortodoksų ( stačiatikių) bei unitų tikinčiųjų tarpe.
Tiksli paveikslo kilmė nežinoma, tačiau istoriniai šaltiniai mini, jog 1626 m. šalimais įsikūrę basieji karmelitai ėmėsi globoti Aušros Vartų Švč.Marijos Panos paveikslą. Tada paveikslas buvęs vidinėje vartų pusėje, nišoje su langinėmis durelėmis. Šiam paveikslui medinė koplyčia pastatyta 1671 m.Jai sudegus, 1711 -1715 m. pastatyta dabartinė neoklasicistinio stiliaus mūrinė koplyčia, atnaujinta 1828 m. įkomponuoti įrašai lotynų kalba: Marijos titulas "Mater Misericordiae" - Gailestingumo Motina bei "sub Tuum praesidium confugimus" - Tavo apgynimo šaukiamės.
Paveikslas buvo ir tebėra itin gausiai lankomas, jis plačiai garsėja malonėmis, stebuklingais lietuvių , lenkų, gudų išgijimais. Aušros Vartų mariją norėta vainikuoti Lenkijos karalystės Karaliene, tačiau Šventasis Sostas nepritarė tokiam titului. 1927 m. liepos 2 dieną Aušros Vartų Švč.Panelei suteiktas Gailestingumo Motinos titulas.
Paveikslas nutapytas XVII a. pradžioje nežinomo dailininko aliejiniais dažais ant ąžuolinio skydo pagal XVI a. Nyderlandų dailininkų medžio graviūras,sekurtas sekant Marteno de Voso (Vos,1532-1603) piešiniais. Veikiausiai Marijos atvaizdas buvo sukurtas specialiai miesto vartams bei turėjo porinį pasaulį laiminančio Kristaus Išganytojo atvaizdą išorinėje vartų sienoje. Minėtą paveikslą vėliau pakeitė freska, kuri ilgą laiką buvo uždengta dekoratyviniu metaliniu kryžiumi, o dabar vėl atidengta. Tokie poriniai Švč.Panelės ir Kristaus Išganytojo atvaizdai buvo gana populiarūs XVI ir XVII a. sandūroje šalyse, kuriose plito Nyderlandų krikščioniškojo meno įtaka. Tai patvirtina vakarietišką bei katalikišką Aušros Vartų Marijos paveikslo kilmę. Tarp Lietuvoje vainikuotų Marijos paveikslų tai vienintelis atvaizdas, kada Dieviškoji Motina vaizduojama be Kūdikio. Marija nuolankiai nuleidus galvą, kukliai nudelbusi akis, ir sukryžiuotų rankų gestu tarsi išreiškia atsidavimą Aukščiausiojo valiai.
Šventąjį atvaizdą dengia barokinis auksuoto sidabro aptaisas. Aptaisai apsaugo paveikslo šventumą ir yra kaip aukos (votum) ženklas, išreiškiantis padėką Marijai už patirtas malones ir pagarbą Dieviškajai Motinai. Aušros Vartų Marijos aptaisas susideda iš trijų skirtingais laikotarpiais sukurtų dalių. Seniausia Marijos galvą ir pečius gaubianti dalis, sukurta 1695-1700 m. Kitos sidabrinio aptaiso dalys sukurtos XVIII a. I trečdalyje. Marijos galvą karūnuojančios karūnos taip pat yra nevienalaikės. Apatinis karališkos formos vainikas sukurtas XVII a. pabaigoje. Viršutine rokokokine karūna Aušros Vartų Marija karūnuota po 1750 m. Apie XIX a. vidurį prie paveikslo pritvirtintas paauksuotas sidabrinis pusmėnulio formos votas, kuris praplėčia Aušros Vartų Marijos ikonografiją.
Garsaus Aušros Vartų Švč.Panelės Gailestingumo Motinos paveikslo kopijos ir kartotės plačiai paplitusios ne tik Lietuvoje. Tikėta, jog ypatingomis malonėmis garsių paveikslų kartotės perima originalo ypatumus.

Švč.Panele Marija ,Aušros Vartuose garsi, užtark mus!