Tytuvėnų Dievo Motina

Tytuvėnų miestelyje, švč.M.Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje yra malonėmis garsus Švč.Dievo Motinos paveikslas. Jis nutapytas nežinomo dailininko 1620-1629 m.Dovanotas Tytuvėnų bažnyčiai Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus. Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas yra bizantiškos kilmės Hodegetrijos ikonografinio tipo. Marija pavaizduota stovinti ir rankos gestu nukreipianti dėmesį į Kūdikėlį Jėzų, kuris sėdi jai ant rankos. Jėzus dešine ranka laimina, o kairėje laiko knygą. Marijos ir Jėzaus galvos vainikuotos karūnomis.Paveikslas nutapytas ant 2 cm storio ąžuolinės lentos. Auksuotas paveikslo fonas išraižytas augaliniu ornamentu. Paveikslą dengia XVII a. pradžios sidabro aptaisai, kalstyti augaliniais ornamentais, bei paauksuoto metalo karūnos. Virš Dievo Motinos ir Jėzaus galvų puslankiu pritvirtinta dešimt žvaigždučių. Kadaise ant paveikslo fono buvo votų. Deja, daug jų amžiams bėgant buvo naudota liturginiams indams ir paveikslo aptaisams restauruoti.
Šį paveikslą tikrai verta aplankyti! :)

Snieginė Dievo Motina Paparčiuose stebuklinga

Paparčių parapijos bažnyčios centrinį altorių puošia Švč. M.Marijos Snieginės paveikslas. Virš jo – Švč. M.Marijos Snieginės paveikslo aptaisas. Paveikslas yra garsiojo Romoje S.Maria Maggiore bažnyčioje saugomo Švč. M.Marijos Snieginės paveikslo kopija, kurią dominikonai vienuoliai užsakė ir parsigabeno iš Romos. Sidabriniai drabužiai buvo iškalinėti specialiai už Kauno maršalo Boguslavo Oginskio paaukotas lėšas. 1994 metais B.Pakštas paveikslą restauravo P.Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre. Paveikslas, stebuklinga galia pagarsėjęs dominikonų bažnyčioje, tos galios nepraranda iki šiol. Piligrimai nuolat lanko Paparčių bažnyčią ir patiria gausių malonių.
Paparčių Karaliene, melskis už mus !

Vilniaus Šv.Petro ir Pauliaus bažnyčioje yra maloningas, šiai šventovei svarbus paveikslas. Švenčiausios Mergelės Marijos Maloningosios altorius su stebuklinguoju paveikslu , įrengtas transepto kairėje pusėje. Altorinis stebuklingasis paveikslas, dovanotas Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1647 m., perkeltas iš senesnės bažnyčios. Paveiksą iš Italijos parvežė pats vyskupas Tiškevičius apie 1639-1641 m. Pagal vyskupo užsakymą paveikslas buvo nutapytas sekant Faenzos miesto Marijos atvaizdu , kuris labai išgarsėjo karo metais. Maloningoji Dievo Motina vaizduojama stovinti ant pusmėnulio, su karūna, apgaubta ovalaus žvaigždžių nimbo. Švenčiausioji Mergelė Marija ištiestomis rankomis sulaiko maro strėles. Marijos atvaizdas dengtas auksuoto sidabro aptaisais.
Stebuklingoji Marija Maloningoji Vilniuje, melski už mus!

Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja.

Bažnyčią nuo seno garsinantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas glaudžiai siejamas su Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. XVIII a. pradžioje paveikslo kitoje pusėje atsirado įrašas, kad šį paveikslą Vytautui Krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1350–1425). Be to, įraše teigiama, jog tai esanti ikona Nikopėja (graikiškai – Pergalingoji), padėjusi imperatoriui Jonui Komnenui (1087–1143) pralaužti persų apgultį ir sėkmingai grįžti į Konstantinopolį. Nors stinga istorinių žinių apie Vytauto vaidmenį Trakams įgyjant senąjį Dievo Motinos atvaizdą, jo kilmės legenda grindžiama patikimais liudijimais, esą paveikslą jau šeštas šimtmetis gerbia ne tik katalikai bei stačiatikiai, bet ir Vytauto pavaldiniai, vietos musulmonai. XV a. nutapytą gotikinę Trakų Madoną ir ikoną, kurią Bizantijos imperatoriai laikė savo asmens ir sostinės globėja, sieja pirmiausia atvaizdo istorinė prasmė – jis liudija valstybės ir jos valdovo ištikimybę Krikštui, tikėjimo gynimą.

Restauratorių tyrimai atskleidė, kad seniausiame tapybos sluoksnyje glūdi vėlyvosios gotikos stiliaus visafigūris Švč. Mergelės atvaizdas. Ji buvusi pavaizduota vienplaukė, tik su perregimu šydu, galbūt su rožių vainiku ant galvos. XVII a. pradžioje bažnyčioje įrenginėjant naują didįjį altorių, paveikslas pasirodė esąs jam per didelis, todėl nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas, renesansinio stiliaus ornamentu padabintas fonas, Marijos figūra pertapyta suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką – vietoje perregimo šydo nutapytas galvą ir kaktą dengiantis, stambiomis klostėmis figūrą gobiantis maforijus.

Paveiksle, kurį regi šiandienis maldininkas, vaizduojama Hodegetria tipo Dievo Motina, sėdinti veidu į žiūrovą, nukreipusi į jį žvilgsnį. Ant jos kairiojo kelio – purpurinę tuniką vilkintis Kūdikėlis Jėzus, kairėje rankoje turintis knygą, o dešinę tiesiantis link Motinos laikomos, tris rožinio slėpinius simbolizuojančios trižiedės rožės. Maforijaus kaktos srityje nutapytas graikiškas kryžius, o ant kairiojo peties – žvaigždė. Dievo Motinos ikonose ant Marijos kaktos ir pečių vaizduojamos žvaigždės ženklina Mergelės skaistybę. Paveikslui būdinga bizantiškosios ikonų tapybos kanoninė schema (statika, nuo realybės atsietas vaizdas), kartu jis atspindi kai kuriuos Vakarų Europos vėlyvųjų viduramžių tapybos bruožus – plačius, figūrą po sąlygiškomis klostėmis paslepiančius drabužius, idea¬lizuotą, XV a. „gražiąsias Marijas“ (Tota Pulchra) primenantį veidą. Taigi Trakų Dievo Motina išsiskiria tik jai vienai būdingu ikonos, viduramžių ir baroko tapybos stilių deriniu.

1718 m. rugsėjį Trakų Dievo Motinos paveikslas vainikuotas iš Romos atsiųstomis karūnomis. Šiandien vainikavimo ceremoniją primena virš didžiojo altoriaus presbiterijos skliaute kabanti karūna. Trakų Dievo Motinos atvaizdą dengia 1723–1724 m. sukurti auksuoti kalstytos sidabro skardos aptaisai.

Apie sulaukiamas prie paveikslo stebuklingąsias malones liudija votai. Jų būta dar iki XVII amžiaus pradžios pertapymų. Tuo metu votai būdavo kalami vinukais prie paveikslo, iš viso suskaičiuotos net 394 skylutės – votų tvirtinimo pėdsakai. Ankstyviausia votinė plokštelė datuota 1603 m. Dabar prie paveikslo sukabinti votai žymi įvairius išgijimus, kurių dauguma įvyko laikotarpiu nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pirmosios pusės.

Trakų Dievo Motina, Lietuvos Globėja, melski už mus!

Krekenavos Marija

Bažnyčios vidaus erdvė yra suskirstyta į tris navas. Didysis altorius yra ąžuolinis, gotikinio stiliaus, padarytas meistro Zaborskio iš Šiaulių.

Iš seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingos galios. Užregistruota nemaža išgijimų, paveikslas apkabinėtas votais. Šio paveikslo garbei sudėta giesmių lietuvių ir lenkų kalbomis.

Padavimas sako, jog stebuklingasis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet prie Nevėžio krantų skelbęs Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs patalpintas mažutėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią, kur pradėjęs garsėti stebuklais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje jį iš degančios bažnyčios stebuklingai išnešė vienas senukas, Dievo Motinos paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Mariją čia imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.

Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais. 1960 m. buvo nustatyta, kad paveikslas nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas Vilniaus auksakalių.

Į Krekenavą 1853 m. žiemą atvyko dirbti kunigas Antanas Mackevičius. Raštuose minima, kad kunigas, surinkęs 20 vaikų būrį, stropiai mokė juos lietuvių kalbos. O po dviejų metų vyskupas M. Valančius jį paskyrė į Paberžę.

1915–1918 m. čia atostogaudavo Maironis, palikęs gyventojams daugybę ilgainiui legendiniais tapusių prisiminimų.

1940 m. krekenaviečiai narsiai gynė kleboniją nuo “skrebų”, kad jos neuždarytų. Tarybiniais metais į Krekenavą gausiai atvykdavo eucharistijos bičiulių pasimelsti už Tėvynės atgimimą. 1980 m. stebuklingas Marijos paveikslas buvo papuoštas didžiuliu gintariniu rožiniu, kurį vyskupijos jaunimas padovanojo Dievo Motinai.
Krekenavos Dievo Motina, melski už mus !

Sausio mėnesio 1 dieną minima svarbi ir Romos katalikams privaloma šventė - Švč.M.Marijos, Dievo Gimdytojos šventė. Ja Bažnyčia ypatingai pagerbia Mergelę kaip Gimdytoją, aukštindama ją ne tik giesmėse, bet ir maldose. Dievo Motina - juk taip Ją dažniausiai vadina žmonės. Viešpats Jėzus mirdamas ant kryžiaus paliko mums ją dvasios Motina, kad turėtume ją kaip ramstį, kaip tikrą Mamą, kuri visada išklauso, paguodžia, palaiko. Ši šventė mums taip pat leidžia neužsimiršti, jog Ji nėra šiaip sau draugė, pildanti kiekvieną mūsų užgaidą. Ji - Dangaus Karalienė, Dievo Sūnaus Motina, Gailestingumo Motina. Įdomu tai, kad būtent Jai paskirta pirmoji metų diena. O tai rodo ypatingą Katalikų Bažnyčios pagarbą Jai.
Švenčiausioji Dievo Sūnaus Gimdytoja, melski už mus!

Gvadalupės Mergelė

Gruodžio 12 d. Meksikos Bažnyčia mini Gvadalupės Motinos apsireiškimų šv. Juanui Diego metines. Garsiausia Meksikoje Gvadalupės Marijos šventovė kasmet pritraukia nuo 18 iki 20 milijonų lankytojų. Būna dienų, kai piligrimų skaičius siekia nuo 120 iki 130 tūkstančių, tačiau gruodžio 9-12 dienomis šis skaičius daugiau kaip padvigubėja.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai 1531 metais ant Tepeyac kalno indėnui Juanui Diego ženklina lūžį krašto evangelizacijos istorijoje. 1519 metai atkeliavusių Ispanijos vienuolių ir misionierių pastangos iš pradžių buvo ne itin sėkmingos. Dalinai tai nulėmė giliai įsišakniję senoviniai čiabuvių tikėjimai. Nuo europiečių išsilaipinimo iki Gvadalupės apsireiškimo Meksikoje buvo pakrikštyta maždaug milijonas čiabuvių. Tačiau autentiški dokumentai rodo, kad 1536 metais, tai yra po penkmečio nuo Marijos apsireiškimų, pakrikštytų katalikų indėnų skaičius staiga išaugo iki keturių milijonų. Pasak Marijos kulto eksperto Ruben Vargas Ubarte, pagrindinė tokio nepaprasto atsivertimų priežastis yra švelni įtaka, kurią meksikiečiams darė Marijos apsireiškimai jų tautiečiui Juan Diego. Tam lemiamos įtakos turėjo pranašiška pirmojo Meksikos vyskupo pranciškono įžvalga. Jis maldingoje procesijoje iš Meksikos miesto iki Tepeyac apsireiškimų kalno keliavo dėvėdamas Juano Diego „tilmą“, tai yra tuo metu visų čiabuvių dėvėtą prijuostę, ant kurios per apsireiškimus įsispaudė Mergelės Marijos atvaizdas. Gvadalupės Marijos, kaip visų tikinčiųjų Motinos, kultas greitai pasklido tarp čiabuvių ir todėl, kad Juan Diego rūbe įspaustame paveiksle yra ne europietės, o čiabuvės meksikietės moters atvaizdas. Būtent toks Marijos atvaizdas buvo iškeltas Meksikos evangelizacijos pradžioje. Greitai meksikiečiai įsisąmonino Gvadalupės Marijos kaip motinos vaidmenį, iš Juan Diego lūpų sužinoję, jog ji – meilinga visų Motina – prašo pastatyti jos garbei namus ten kur gyvena jos vaikai, tai yra atšalioje vietoje, kurioje tuo metu gyveno čiabuviai, ispanų ištremti iš Meksikos miesto, būtent apsireiškimų kalno Tepeyac papėdėje. Į šioje vietovėje iškilusias apsireiškimų šventovę ir garsiąją Gvadalupės Marijos baziliką kasmet gruodžio 9-12 dienomis suvažiuoja milijonai tikinčiųjų.

Gvadalupės Marijos apsireiškimų regėtojas Juanas Diego dabar yra šventasis. Jis buvo kanonizuotas 2002 metų liepos 31 dieną, o jo liturginė šventė yra minima gruodžio 9-ąją, pirmąją apsireiškimų dieną./ pagal bernardinai.lt/
Gvadelupės Mergele, melski už mus!